• Paramos grupės
• Seminarai / mokymai
• Vitaminai sielai
• Moksliniai tyrimai
• Onko Psichologas
• Patarimų aruodas

• Į titulinį >
• Moksliniai tyrimai >
• Šeima

• Užsisakykite paslaugą
• Padovanokite konsultaciją

Nesusituokusios poros: požiūrio į tėvystę įtaka poros santykiams

Prieš keturis dešimtmečius pradėta kalbėti, jog prie vaikų auginimo ir auklėjimo vyrai turėtų prisidėti nuo pat gyvybės užsimezgimo pradžios. Tada ėmė keistis „idealaus“ tėvo suvokimas ir vaiko maitinimu, miegu, drabužėliais pradėjo rūpintis tiek tėtis, tiek mama. Tuo pačiu pastebėta, jog tėvo įsitraukimas į vaiko auginimą ir auklėjimą priklauso tiek nuo paties vyro iniciatyvos, tiek nuo moters pagalbos vyrui susivokti tėvo vaidmenyje.

Žinia, jog laukiasi kūdikio, porą priverčia susimąstyti apie savo santykius ir jų ateitį. Daugėjant nesusituokusių porų, kurios turi vaikų, pradėta domėtis, kaip nesantuokoje auginantys vaikus vyrai įsitraukia į vaikų auklėjimą ir kokios įtakos šis įsitraukimas/neįsitraukimas turi poros santykiams.

Naujojoje Zelandijoje buvo atliktas tyrimas, kuriame buvo aiškinamasi, kaip vyro įsitraukimą į vaikų auginimą suvokia patys vyrai ir kaip moterys, bei kaip tėvo įsitraukimas į vaikų auklėjimą nulemia tolimesnius poros santykius. Tyrime dalyvavo 2200 nesusituokusių porų, kurios palaikė romantiškus santykius, kai jų vaikelis gimė. Praėjus metams po vaikelio gimimo 33 % tyrime dalyvavusių porų buvo išsiskyrusios, 15 % - susituokusios ir 52 % - palaikė stabilius nesantuokinius ryšius.

Poroms buvo pateikiami klausimai: kiek svarbi vyro finansinė parama vaikui, kiek svarbus tiesioginis rūpinimas (t.y. rengimas, prausimas, auklėjimas). 78 % porų tėvo įsitraukimą į vaiko auginimą siejo su finansine parama, 80 % - su rūpinimusi vaiku. Mokslininkai pastebėjo, jog daugiau vyrų nei moterų suvokė, jog tėvas prie vaiko auginimo gali prisidėti ne tik finansiškai, bet ir įvairiapusiškai rūpindamasis juo. Be to, atrasta, jog porų, kuriose abu partneriai mano, jog abiejų tėvų indėlis į vaiko auginimą turi būti lygiavertis, santykiai yra stipresni ir jos dažniau susituokia. Tuo tarpu poros, kuriose abu partneriai mano, jog tėvo įsitraukimas į vaiko auginimą nėra svarbus, nutraukia santykius praėjus keliems mėnesiams po vaiko gimimo. Jei moteris mano, jog tėvo įsitraukimas į vaiko auginimą nėra svarbus, pora retai kada galvoja apie santuoką ir savo santykių ateitį. Vadinasi, moters požiūris į tėvystę turi įtakos santykių ateičiai.

Taigi, tėvo įsitraukimas į vaiko rūpinimąsi prieš gimdymą ir iš karto po jo suteikia santykiams stabilumo. O išlikti drauge padeda tai, jog tiek vyras, tiek moteris dalijasi savo lūkesčiais ir vizijomis apie tai, kaip jie įsivaizduoja tėvystę ir vaikų auginimą. Kuo labiau šie lūkesčiai sutampa, tuo santykiai būna stipresni ir stabilesni.

Šaltinis. Hohmann-Marriott B. E. (2009), Father Involvement Ideals and the Union Transitions of Unmarried Parents, Journal of Family Issues, Nr. 30 (7), 898-920 p.

Emocinė ir seksualinė neištikimybė internetinėje erdvėje

Kalbant apie neištikimybę, dažniausiai minimos dvi sąvokos: seksualinė neištikimybė (palaikomi seksualiniai santykiai ne tik su savo partneriu) ir emocinė neištikimybė (žmogaus pamilsta kitą žmogų, ne savo partnerį). Tuo pačiu teigiama, jog neištikimybė gali būti flirtavimas bei dviprasmiškas elgesys su priešingos lyties atstovais (pvz., pietauja ar drauge eina į kiną). Pastebima, jog vyrai kalbėdami apie neištikimybę dažniausiai mini seksualinės neištikimybės bruožus, o moterys – emocinės, tačiau tiek vyrams, tiek moterims nepriimtini dviprasmiški poelgiai.

Pastaraisiais dešimtmečiais žmonės pradėjo bendrauti tarpusavyje ne tik akis į akį, bet ir internetu. Išmokta naudotis elektroniniu paštu, bendraujama pokalbių kambariuose (chat rooms), socialiniuose tinklapiuose, rašoma internetiniuose dienoraščiuose (blogs) ir pan. Todėl natūralu, kad imta domėtis ir internetine neištikimybe.

Airijoje ir Olandijoje buvo atlikti tyrimai, kurių metu buvo siekiama išsiaiškinti, kaip vyrai ir moterys suvokia seksualinę ir emocinę neištikimybę internetinėje erdvėje. Šiuose tyrimuose dalyvavo tiek paskutinių kursų studentai, tiek santuokoje daugiau nei 20 metų gyvenantys asmenys. Atlikus tyrimus, pastebėta, jog dauguma dalyvavusiųjų mano, kad internetinis seksas (apibūdinamas kaip seksualiniai poelgiai, tokie kaip masturbacija), aistringas šnekučiavimasis (pokalbiai, pasižymintys flirtavimu ir paveikslėliais, reiškiančiais meilę) ir pornografijos žiūrėjimas internete yra neištikimybės ir išdavystės ženklai. Be to, autoriai pastebėjo, jog vyrus labiau liūdina seksualinė neištikimybė, o moteris – emocinė. Tiek vyrai, tiek moterys nemano, kad internetinis seksas reikštų, jog jų partneris yra įsimylėjęs „internetinį“ žmogų, su kuriuo palaiko tokius santykius. Vis dėl to moterys, sužinojusios, kad jų partneris turėjo internetinį romaną, svarstytų santykių su partneriu nutraukimo galimybę. Vadinasi, moterys į internetines draugystes žiūri daug rimčiau nei vyrai.

Lyginant gautus duomenis pagal amžių, pastebėta, jog su amžiumi moterų poiūris į neištikimybę panašėja į vyrų (t.y., jos neištikimybę apibūdino priskirdamos jai seksualinės neištikimybės bruožus).

Taigi, įvairūs santykiai internetinėje erdvėje su priešinga lytimi dažniausiai yra suprantami kaip neištikimybė ir daro neigiamą įtaką poros santykiams realybėje.

Šaltiniai: Whitty, M. T., Quigley, L. L. (2008) Emocional and sexual infidelity offline and in cyberspace, Journal of Marital and Family Therapy, Nr. 34 (4), 461–468 p.

Groothof H. A. K., Dijkstra P., Barelds D. P. H. (2009) Sex differences in jelousy: The case of Interner infidelity, Journal of Social and Personal Relationships, Nr, 26 (8), 1119 – 1129 p.

Anūkų ir senelių santykiai

Šiuo metu, kai moterys pradėjo rūpintis ne tik šeima, bet ir savo karjera, mamos anksčiau nei buvo įprasta po gimdymo grįžta į darbą, vis svarbesnį vaidmenį vaikų gyvenime užima seneliai. Jie vis daugiau laiko praleidžia su savo anūkais: padeda jiems mokytis, kartu žaidžia bei drauge su anūkais užsiima pastariesiems svarbia veikla. Būtent seneliai suteikia daug informacijos apie tai, kokia turi būti šeima, kokios yra jos funkcijos ir padeda formuoti suvokimą apie žmogų bei jo vertybių sistemą. Dėl to tapo svarbu analizuoti senelių ir anūkų tarpusavio santykius.

Ispanijoje buvo atliktas tyrimas, kurio metu buvo apklausta 360 vaikų nuo 10 iki 12 metų, siekiant išsiaiškinti, kokie seneliai yra labiausiai mėgstami anūkų ir kokia veikla anūkai su seneliais užsiima dažniausiai.

Atlikus tyrimą, pastebėta, jog tiek anūkės, tiek anūkai yra linkę labiau bendrauti su savo senelėmis/močiutėmis, ypač iš mamos pusės, kurių amžius yra nuo 60 – 70 metų. Tai aiškinama tuo, jog senelės vaikaičiais rūpinasi nuo gimimo ir tuo pačiu žino daugiau apie juos nei seneliai (grandfathers). Be to, anūkai yra linkę labiau bendrauti su tais seneliais (grandparents), kurie gyvena arčiau jų arba su kuriais bendrauja kasdien. Vaikai, kurie dažniau mato savo senelius, jaučiasi jiems artimesni, labiau suprasti senelių ir seneliai turi didesnę įtaką jų sprendimams.

Kalbant apie veiklą, kuria seneliai su anūkais užsiima dažniausiai, vaikai įvardijo, jog seneliai jais rūpinasi ir drauge valgo. Rečiausiai vaikai su seneliais eina pasivaikščioti, pasakoja įvairias istorijas ir kalba apie praeitį. Be to, mokslininkai pažymi, jog seneliai labiau linkę užsiimti pramogine/kultūrine veikla su anūkėmis nei su anūkais. Taip pat senelės/močiutės daugiau linkusios užsiimti veikla, kuri susijusi su namų ruoša, o seneliai (grandfathers) – veikla, kuri padeda ugdyti įgūdžius ir gebėjimus.

Taigi vaikaičiai labiausiai vertina savo santykius su senelėmis/močiutėmis, kurios su jais praleidžia daug laiko. Kuo daugiau seneliai laiko praleidžia su savo anūkais, tuo vaikaičiai su jais mieliau bendrauja. Nesvarbu, kokia veikla anūkai su seneliais užsiimtų – svarbiausia tai, jog jie kasdien galėtų kažką naujo sužinoti iš savo senelių ir tokiu būdu jaustųsi jiems artimi.

Šaltinis. Viguer P., Melendez J. C., Valencia S., Cantero J., Navarro E. (2010), Grandparent-Grandchild Relationships from the Children’s Perspective: Shared Activities and Socialization Styles, The Spanish Journal of Psychology, Nr. 13 (2), 708-717 p.

Tėvų konfliktų įtaka vaikams

Kiekvienoje šeimoje kyla konfliktų, tačiau tačiau jie gali būti skirtingi priklausomai nuo situacijos, problemos aktualumo ir konfliktuojančių pusių priešiškumo lygio. Mokslininkai, išanalizavę, kaip sutuoktiniai konfliktuoja, išskyrė keturis problemų sprendimo stilius: harmoningą (harmonious), neįsitraukiantį (disengaged), ekspresyvų-konfliktuojantį (conflictual-expresive) ir priešišką-konfliktuojantį (conflictual-hostile). Harmoningą stilių naudojančios poros santuokoje kilusias problemas aptaria ramiai, be didelių konfliktų. Neįsitraukiančio stiliaus poros problemas aptaria intensyviai ir nemaloniai, tačiau šis aptarimas trunka trumpą laiką. Tuo tarpu ekspresyvių-konfliktiškų porų diskusijos yra emociškai „banguojančios“, kartais išties atkaklios, tačiau diskusija visuomet užbaigiama teigiamu aspektu. O priešiškų-konfliktiškų porų diskusijose vyrauja pyktis, kritiškumas, siekis „įkąsti“ ir jie dažniausiai nepriima jokio konstruktyvaus sprendimo.

Kognityvinės raidos teorija teigia, jog vaikų elgesį ir emocijas lemia aplinkinio pasaulio suvokimas. Kuo dažnesni ir intensyvesni konfliktai šeimoje, tuo labiau vaikai linkę save kaltinti dėl šių konfliktų, o kartais jaučia net ir grėsmę.

Tad tyrimu buvo siekiama išsiaiškinti, kaip problemų aptarimo stiliai siejasi su vaikų grėsmės pajutimu ir savęs kaltinimu dėl kylančių problemų.

Buvo apstebėta, kad vaikai, kurių šeimoje diskutuojama harmoningai, tėvų nesantaiką pastebi retai ir ji greitai baigiasi. Tuo tarpu vaikai iš priešiškų-konfliktiškų šeimų teigė, jog tėvai pykstasi labai stipriai ir retai kada konfliktai išsisprendžia. Be to, vaikai, kurių tėvai problemas aptaria priešišku-konfliktuojančiu stiliumi išgyveną didesnį grėsmės lygį nei vaikai iš ekspresyvių-konfliktiškų porų. Šią situaciją gali paaštrinti ir šeimoje vyraujantys tarpusavio santykiai: jei šeimos nariai vienas kitam nėra artimi, vaikai dažniau save kaltina dėl kylančių problemų. Šeimų, kurios naudoja ekspresyvų-konfliktinį ir priešišką-konfliktinį problemų aptarimo būdus, bet palaiko glaudžius tarpusavio santykius, vaikai dvigubai rečiau save kaltina dėl kylančių problemų nei šeimų, kurių nariai nėra artimi.

Taigi, problemų aptarimo būdai ir konfliktų stiliai turi įtakos ne tik sutuoktinių tarpusavio santykiams, bet ir vaikams. Kuo priešiškesni ir intensyvesni konfliktai, tuo vaikai labiau save kaltina dėl kylančių konfliktų. Tačiau šią situaciją gali sušvelninti šeimos narių siekis palaikyti kuo artimesnius tarpusavio santykius.

Šaltinis. Lindahl K. M., Malik N. M (2011) Marital Conflict Typology and Children’s Appraisals: The Moderating Role of Family Cohesion, Journal of Family Psychology, Nr. 25 (2), 194–201 p.

Bendravimo internetu pavojai poros santykiams

Šiuo metu bendravimas internetu populiarus visame pasaulyje. Žmonės gali komunikuoti vieni su kitais be jokių geografinių ar laiko suvaržymų. Internetas įgalina žmones praplėsti savo socialinį tinklą ir tampa populiaria erdve, kur individai gali užmegzti santykius su nepažįstamaisiais. Jav mokslininkų atlikti tyrimai atskleidė, kad įvairaus pobūdžio santykių užmezgimas internete gali turėti neigiamą įtaką gyvenimo partnerių tarpusavio bendravimui. Internete užmegzti santykiai, kurie yra slepiami nuo partnerio (-ės), gali būti vertinami kaip internetinė neištikimybė. Šis gana naujas ir mažai tyrinėtas fenomenas ateityje gali tapti viena iš šeimyninių problemų priežasčių ir Lietuvoje.

Lietuvoje buvo atliktas tyrimas, siekiant išsiaiškinti lietuvių požiūrį į internetinę neištikimybę. Remiantis 251 tyrimo dalyvio atsakymais, galima išskirti šešis internetinio bendravimo tipus: 

1. santykių inicijavimas (pvz., elektroninio pašto adreso davimas žmogui, sutiktam internete);
2. intymių ir/ar artimų santykių turėjimas (pvz., meilės prisipažinimas žmogui, sutiktam internete);
3. pornografijos žiūrėjimas (pvz., įvairių pornografinių puslapių naršymas internete);
4. patrauklumo parodymas (pvz., flirtavimas su žmogumi, sutiktu internete);
5. patarimo prašymas (pvz., internete sutikto žmogaus prašoma patarti vienu ar kitu klausimu); 
6. bendravimo siekimas (pvz., šnekučiavimasis interneto svetainėse apie dabartinius įvykius ir naujienas).

Rezultatų analizė parodė, kad pavojingiausiais ištikimybei buvo laikomi veiksmai, kurie atskleidė partnerių siekį inicijuoti intymius santykius su internete sutiktu žmogumi. Veiksmai, kurie atspindėjo tik siekį bendrauti, buvo įvertinti kaip nepavojingiausi. Kiti veiksmai, turintys įtakos požiūriui į internetinę neištikimybę, priklausė nuo lyties, ankstesnės neištikimybės ir religingumo. Šis tyrimas atskleidė, kad Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, lietuviai yra linkę bendrauti su nepažįstamais žmonėmis internete, o internetinė neištikimybė tampa reikšmingu veiksniu, galinčiu paveikti šeimos santykius.

Šaltinis. Lietuvos psichologų kongreso konferencijos „Psichologija pokyčių laikotarpiu“ medžiaga (2011). Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas. Tyrimą „Bendravimo internetu pavojai poros santykiams“ atliko A. Šuliakaitė.

Kas skatina pogimdyvinės depresijos atsiradimą?

Vidutiniškai penktadalis moterų po gimdymo patiria įvairių psichologinių ir emocinių sunkumų, - tai savo ruožtu neigiamai veikia pačios moters savijautą, vaiko raidą, moters santykius su vaiku ir šeima.

Lietuvoje buvo atliktas tyrimas, siekiant išsiaiškinti, kokie demografiniai, socialiniai, psichologiniai ir sveikatos veiksniai prognozuoja išnešiotus kūdikius pagimdžiusių moterų depresiškumą per pirmąją pusę metų po kūdikio gimimo.

Tyrimo rezultati leidžia teigti, kad mažesnio išsilavinimo, gyvenančioms su partneriu neregistravus santuokos, nėštumo neplanavusioms moterims pasireiškia daugiau depresijos simptomų antrą arba trečią dieną po gimdymo. Nėštumo metu patirti stresiniai gyvenimo įvykiai yra reikšmingai susiję su moters depresiškumu antrą arba trečią dieną po gimdymo ir kūdikiui sulaukus šešių mėnesių amžiaus. Moterims, kurios svarstė nėštumo nutraukimo galimybę, pasireiškia reikšmingai daugiau depresijos simptomų per visus tyrimo etapus. Taip pat pasirodė, kad moters depresiškumas ankstyvame pogimdyviniame laikotarpyje didina depresijos tikimybę ir vėlesniu periodu. Tyrimas atskleidė ir tai, kad kuo teigiamiau moteris vertina santykius su partneriu, tuo mažesnė yra depresijos rizika, pagimdžius kūdikį.

Šaltinis. Lietuvos psichologų kongreso konferencijos „Psichologija pokyčių laikotarpiu“ medžiaga (2011). Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas. Tyrimą „Moterų depresiškumą pusę metų po gimdymo prognozuojantys veiksniai“ atliko: R. Jusienė, O. Zamalijeva, R. Breidokienė, D. Čekuolienė, E. Markūnienė, G. Širvinskienė, N. Žemaitienė.

Asmenybė ir noras susilaukti vaikų. Vaikų įtaka tėvų asmenybei

Dažnai analizuojama, kaip asmenybės savybės susijusios su draugų pasirinkimu, kaip įtakoja poros santykius ir santuoką. Suomijos mokslininkai nusprendė išsiaiškinti, kaip asmenybės savybės siejasi su noru susilaukti vaikų ir kaip vaikų turėjimas įtakoja asmenybės savybes.  

Tyrėjai rėmėsi Buss ir Plomin teorija ir nagrinėjo tris asmenybės bruožus: visuomeniškumą, emocionalumą ir aktyvumą. Žmonės, pasižymintys dideliu visuomeniškumu, mėgsta būti kitų draugijoje ir mėgaujasi bendravimu su kitais žmonėmis. Padidintas emocionalumas siejamas su polinku stipriau išgyventi neigiamas emocijas (pvz., baimę, pyktį). Didelis aktyvumas yra suprantamas kaip energingas elgesys.

Pastebėta, kad dideliu visuomeniškumu ir dideliu aktyvumu pasižymintys asmenys linkę turėti daugiau nei du vaikus. Tuo tarpu dideliu emocionalumu pasižymintys asmenys nebenori turėti antro ar trečio vaiko. Kadangi vaikų turėjimas susijęs su papildomais psichologiniais ir socialiniais iššūkiais, o emocionalūs žmonės yra linkę stipriau išgyventi neigiamas emocijas, todėl jie daugiau nebenori patirti psichoemocinio krūvio. Taip pat buvo nustatyta, kad vaikų turinčios emocionalios asmenybės tampa dar  emocionalesnės.

Įdomu tai, kad labai visuomeniški vyrai, susilaukę vaikų, tampa dar labiau bendraujančiais. Tačiau mažiau visuomeniški vyrai dar labiau užsidaro ir  orientuojasi tik į bendravimą šeimos rate.

Taigi, tėvystė paskatina įgyti naujos patirties ir suteikia naujas galimybes asmenybės savybių keitimuisi. Vieni šią patirtį priima kaip malonius išgyvenimus, kiti - kaip naują neigiamų emocijų šaltinį.

Šaltinis. Jokela, M., Kivimaki, M., Elovainio, M., Keltikangas-Jarvinen L. (2009) Personality and Having Children: A Two-Way Relationship, Journal of Personality and Social Psychology Nr. 96 (1), 218–230 p. 

Vaikų ir tėvų santykiai

Viename tyrime buvo analizuojami suaugusių vaikų ir jų tėvų santykiai. Tyrimo rezultatai parodė, jog apskritai tėvai ir suaugę jų vaikai bendrauja gana dažnai, o pats bendravimas yra pagrįstas emociniu ryšiu ir atitinkantis abiejų kartų lūkesčius. Tuo tarpu reali materiali, finansinė ar buitinė pagalba savo artimiesiems teikiama retai.

Tyrimas taip pat atskleidė, kad tai, kaip užaugus vaikams klostysis santykiai su tėvais labai priklauso nuo dviejų dalykų: mamos dalyvavimo vaiko auklėjime ir auginime laipsnio ir šeimos stabilumo. Jei vaikas patyrė pakankamai mamos meilės, jautė jos globą ir rūpestį, vaikui suaugus, vaiko ir tėvų tarpusavio santykiai bus glaudesni. Jei šeima nėra stabili ir/ar vaikas išgyveno tėvų skyrybas, tikėtina, jog suaugęs žmogus bus kiek mažiau linkęs bendrauti su mama ir ženkliai mažiau – su tėvu.

Šaltinis: Diane N. Lye. Adult child-parent relationships. Annual Review of Sociology. 1996. Vol 22, p. 79.

Šeimos santykiai ir krūties vėžys

Rusų mokslininkų atliktas tyrimas parodė, kad iki ligos moterys buvo nepatenkintos santykiais šeimoje (36% visų tyrime dalyvavusių moterų), išgyveno skyrybas (12%), tapo našlėmis (12,3%), lytinius santykius vertino kaip neharmoningus (46,9%), buvo užgniaužusios savo lytinius instinktus (32%). Visoms moterims be išimties buvo būdinga aukoti savo interesus vardan aplinkinių gerovės (vyro, vaikų, darbo ir t.t.).